Apie genėjimą yra parašyta daugybė knygų, recenzuota daug straipsnių. Pirmasis genėjimas atsirado senovės Romoje, tuomet jo esmė buvo suteikti augalui norimą išvaizdą. Pirmuosiuose dvarų parkuose buvo genimi dekoratyviniai spygliuočiai, vijokliniai augalai, kuriami buksmedžių labirintai. Vėliau pastebėta ir praktinė genėjimo nauda. Nors genėjimas yra paplitęs jau daugybę metų, prieš imantis patiems augalų karpymo ir formavimo darbų reikėtų gerokai apsvarstyti keletą aspektų.

1. Žinios ir įgūdžiai – pats svarbiausias dalykas prieš imant į rankas pjūklą, sekatorių ar kitokį ginklą.

Nežinant genėjimo principų, garantuotai laukia nesėkmė. Jūsų taip puoselėtas augalas po nekalto apkarpymo gali nebeduoti vaisių, nebemegzti žiedų. Ištaisyti genėjimo klaidas – iššūkis net patyrusiems sodininkams.

2. Profesionalūs įrankiai – aštrūs įrankiai svarbu, norint nepalikti didelių žaizdų, žievės atplaišų. Per padarytas žaizdas, patenka ligos ir kenkėjai ir taip siekiant geriausio rezultato tik pakenkiama augalui. Atlikus genėjimą svarbu nepamiršti sodo tepalo: jis sumažina užkrato riziką.

3. Laikas – genėjimas užima daug laiko, tad prieš imantis darbų, reikėtų pagalvoti kiek laiko galite tam skirti. Čia galioja dėsnis – jau geriau mažiau bet kokybiškai.

Pirmuosius genėjimus galima atlikti dar žiemą. Vasario pabaigoje genimos ištvermingesnės obelų ir kriaušių veislės, vėliau kovo - balandžio mėnesį, galima genėti slyvas, vyšnias, tręšnes. Reikėtų nepamiršti jog vaiskrūmiams, kaip serbentai, agrastai, taipogi reikalingas genėjimas. Juos galima genėti balandžio mėnesį.