Apie gyvatvorių naudą tikriausiai daug aiškinti nereikia. Gyvatvorės apriboja ir sulaiko jūsų teritoriją ne tik nuo sniego ir stipraus vėjo, bet ir nuo pašalinių žmonių žvilgsnių. Norintiesiems paslėpti neišvaizdžius statinius, nepatrauklią aplinką gyvatvorės padės užmaskuoti.

Tinkamai prižiūrėti gyvatvorę ne mažiau svarbu nei pasodinti. Norint grožėtis vešlia taisyklingos formos gyvatvore, reikia nuolat karpyti, ypač 1–3 auginimo metais. Kad gyvatvorių apačia nenupliktų viršuje, kerpama daugiau, kad apatinė gyvatvorės dalis gautų pakankamai saulės šviesos.

Karpant gyvatvores skatinamas ūglių augimas, gyvatvorė tampa sodresnė ir vešlesnė. Paprastai lapuočių gyvatvorė karpoma dažniau ir daugiau nei spygliuočių, nes spygliuočiai turi mažiau miegančiųjų pumpurų nei lapuočiai ir jiems sunkiau atsinaujinti. Greitai augančius augalus, tokius kaip sedulos, skroblai, raugerškiai, galima kirpti net kelis kartus per metus.

Kerpant gyvatvores svarbu parinkti tinkamą sodo techniką. Atšipusios sodo žirklės gali pridaryti daugiau žalos nei naudos. Gyvatvorės karpomos esant giedram ir sausam orui, nes tada greičiau užgyja žaizdos ir yra mažesnė tikimybė, kad pateks ligų sukėlėjų.

Gyvatvorės skirstomos į aukštas, vidutinio aukštumo, žemas ir apvadines. Aukštoms gyvatvorėms tinka jazminai, kukmedžiai, trakiniai klevai, įvairios kadagių formos. Iš lanksvų, kaulenių, ligustrų galima formuoti vidutinio aukštumo gyvatvores. Žemoms gyvatvorėms formuoti parenkami lėčiau augantys, labiau karpymą pakenčiantys sidabrakrūmiai, raugerškiai, meškytės. Iš viržių, erikų, ožekšnių suformuojamos apvadinės gyvatvorės.